Žemdirbystės praktika
Pluoštinės (sėjamosios) kanapės (Cannabis sativa L.) žemdirbystės praktika
Norint išauginti gerus ekologiškos pluoštinės kanapės augalų derlius reikia parinkti jų auginimui tinkamus dirvožemius. Dirvožemiai. Kanapėms auginti labiausiai tinka derlingi, vandeniui laidūs mineraliniai dirvožemiai (priemoliai ir priesmėliai), nusausinti ir sukultūrintos durpiniai dirvožemiai. Netinka užmirkstantys dirvožemiai, kuriuose augantys kanapės augalai gali išmirkti ir žūti. Tinkamiausi yra vidutinio ir didesnio humusingumo dirvožemiai (1 lentelė).
1 lentelė. Lietuvos dirvožemių humusingumo vertinimas, %
| Dirvožemio humusingumas | Priesmėliai, priemoliai, moliai |
| Labai mažo humusingumo | < 1,00 |
| Mažo humusingumo | 1,01-2,00 |
| Vidutinio humusingumo | 2,01-3,00 |
| Didelio humusingumo | 3,01-4,00 |
| Labai didelio humusingumo | > 4,00 |
Įvairiuose literatūros šaltiniuose nurodoma, kad geriausiai kanapės auga šarmiškuose dirvožemiuose, kurių pH 7,1-7,6. Kanapės gali augti ir rūgštesniuose dirvožemiuose, bet tuomet reikia tikėtis mažesnio ir prastesnės kokybės derliaus. Reiktų vengti kanapes auginti vidutinio, mažo rūgštingumo ir rūgštokuose dirvožemiuose (2 lentelė).
2 lentelė. Lietuvos dirvožemių suskirstymas pagal pH
| Dirvožemio pH | Reikšmė |
| Ypač rūgštūs | < 3,5 |
| Labai rūgštūs | 3,6-4,5 |
| Vidutinio rūgštumo | 4,6-5,0 |
| Mažo rūgštumo | 5,1-5,5 |
| Rūgštoki | 5,5-6,0 |
| Neutraloki | 6,1-6,5 |
| Artimi neutraliai ir neutralūs | 6,6-7,0 |
| Šarmiški | 7,1-8,5 |
| Šarminiai | > 8,6 |
Labai svarbus veiksnys yra judriojo fosforo ir kalio kiekis dirvožemyje. Dirvožemis kanapių auginimui turėtų būti bent vidutinio fosforingumo ir kalingumo, o geriau, kad jis būtų pakankamo fosforingumo ir kalingumo. Rizikinga kanapes auginti mažo, o tuo labiau labai mažo fosforingumo ir kalingumo dirvožemiuose (3 lentelė).
3 lentelė. Lietuvos dirvožemių skirstymas pagal judriųjų fosforo ir kalio kiekius
| Vertinimas | Judriojo fosforo kiekis, mg kg-1 | Judriojo kalio kiekis, mg kg-1 |
| Labai mažas | < 50,0 | < 50,0 |
| Mažas | 50,1-100,0 | 50,1-100,0 |
| Vidutinis | 100,1-150,0 | 100,1-150,0 |
| Pakankamas | 150,1-200,0 | 150,1-200,0 |
| Didelis | 200,1-300,0 | 200,1-300,0 |
| Labai didelis | > 300,0 | > 300,0 |
Lietuvoje yra nemažai dirvožemio plotų, kuriems įtakos turi biodegradacijos procesai, kuriuose humuso kiekis sumažėjęs iki labai mažo ir mažo humusingumo, dirvožemio pH vertė yra mažesnė nei 5,5, judriųjų fosforo ir kalio kiekis mažas ar labai mažas. Tokiuose dirvožemiuose auginti sėjamąją kanapę, tikintis išauginti didesnį augalų derlių, neverta. Bus galima išauginti tik nedidelį, prastos kokybės derlių.
Lietuvos dirvožemius suformavo ledynai ir jie pasižymi labai dideliu margumu. Todėl renkantis dirvožemius sėjamosios kanapės auginimui reikia išsitirti dirvožemio agrocheminių savybių rodiklių reikšmes, jas įvertinti ir apsispręsti kurie dirvožemiai yra tam tinkami.
Dirvožemio kalvotumas ir banguotumas suformuoja pasėliuose nevienodą dirvožemio hidrologinį režimą. Kloniuose ar dirvožemio įlinkimuose dėl perteklinio drėgmės režimo ir aukšto gruntinio vandens lygio kanapių augalai išmirksta arba jie būna labai žemi su nedideliu žiedynu. Dėl to išauginamas labai nekokybiškas sėjamosios kanapės derlius. Kalvotų ar banguotų dirvožemių parinkimas pluoštinių kanapių auginimui iššaukia kanapių pasėlio nevienodumą, kanapių augalų skirtingą išsivystymo lygį. Pats kanapių pasėlis tampa banguotas, nevienodas.
Sėjomaina. Ekologinėje žemdirbystėje keliami labai griežti reikalavimai sėjomainai (augalų kaitai). Ekologiškų kanapių augintojai į tai turi atkreipti labai didelį dėmesį.
Ekologinės gamybos ūkiuose turi būti parengta ir įgyvendinama šiam ūkininkavimo būdui tinkama sėjomaina arba augalų kaita, privalomai pasirenkant taikyti vieną iš šių priemonių:
- Žaliajame pūdyme auginti pupinius augalus arba jų mišinius su migliniais ir (arba) bastutiniais augalais. Mišiniuose turi vyrauti šie pupiniai augalai: facelijos, barkūnai, dobilai, esparcetai, liucernos, lubinai, paprastieji gargždeniai, lęšiai, ožiarūčiai, pupos, seradėlės, vikiai, žirniai. Nurodyti augalai turi būti pasėti einamaisiais metais ne vėliau kaip iki liepos 10 d. ir auginti bent vieną kartą per penkerių metų laikotarpį (penkeri metai pradedami skaičiuoti nuo 2015 m., vėliau kas penkerius metus skaičiuojami nauji laikotarpiai). Tokie plotai sertifikuojant įvardijami kaip „žaliasis pūdymas“;
- Auginti vienmečius augalus: facelijas, lęšius, lubinus, pupas, seradėles, sojas, vikius, žirnius;
- Auginti daugiamečių pupinių žolių augalus: barkūnus, dobilus, esparcetus, liucernas, paprastuosius gargždenius;
- Auginati bet kokius augalus mišinyje su barkūnais, dobilais, esparcetais, liucernomis, paprastuosiais gargždeniais, tačiau nurodyti daugiamečių pupinių žolių augalai turi būti vyraujantieji ir pasėti einamaisiais metais ne vėliau kaip iki liepos 10 d. bei auginami visą auginimo sezoną einamaisiais metais ne trumpiau kaip vieną kartą per penkerių metų laikotarpį (penkeri metai pradedami skaičiuoti nuo 2015 m., vėliau kas penkerius metus skaičiuojami nauji laikotarpiai). Daugiametes pupines žoles galima įsėti į pasėlį su pagrindine kultūra kaip įsėlį, o ateinančiais metais auginti kaip pagrindinę kultūrą. Daugiamečių pupinių žolių ar jų mišinių pasėliuose leidžiamas ūkinių gyvūnų ganymas, pašarų gamyba, daugiamečių žolių sėklos derliaus nuėmimas;
- Auginti bet kokius augalus mišinyje su facelijomis, lęšiais, lubinais, pupomis, seradėlėmis, sojomis, vikiais bei žirniais, bet nurodyti vienmečiai augalai turi būti vyraujantieji ir auginami visą auginimo sezoną einamaisiais metais ne trumpiau kaip vieną kartą per penkerių metų laikotarpį (penkeri metai pradedami skaičiuoti nuo 2015 m., vėliau kas penkerius metus skaičiuojami nauji laikotarpiai).
Šie nurodyti augalai gali būti neauginami tuose laukuose, kurie bent vieną kartą per penkerius metus buvo tręšiami organinėmis trąšomis: tirštuoju mėšlu, pusiau skystuoju mėšlu, skystuoju mėšlu arba srutomis, kompostu, granuliuotu ar kitos konsistencijos mėšlu ir (arba) organinėmis trąšomis, kurias Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra patvirtinusi kaip tinkamas naudoti ekologinėje gamyboje bei yra paskelbusi interneto svetainėje adresu http://www.vatzum.lt informaciją apie trąšos ir (arba) dirvožemio gerinimo piemonės cheminę sudėtį (maisto medžiagų kiekį).
Bendras minimalus į dirvožemį įterpiamų nurodytų organinių trąšų kiekis turi būti ne mažesnis kaip 170 kg ha-1 per penkerius metus skaičiuojant azoto kiekį.
Sėjamasias kanapes galima atsėliuoti du metus iš eilės, bet auginant ekologiškai tai nepatartina, nes mažėja jų derlingumas, gali išplisti pasėlyje ligos ir kenkėjai.
Kanapės nėra labai jautrios sėjomainai. Sėjamasias kanapes į tą patį lauką reiktų sėti po 2–3 metų. Literatūroje nurodoma, kad tinkamiausi priešsėliai yra juodasis pūdymas, žiemkenčiai, kaupiamieji augalai ir daugiametės žolės (ankštinių ir varpinių mišinys 1:1). Kanapės, pasėtos vien po varpinių žolių (be ankštinių), auga prasčiau.
Dygliuotojo šaltalankio (Hippophae rhamnoides L.) ir raukšlėtalapio erškėčio (Rosa rugosa) žemdirbystės praktika
Dirvožemiai. Dygliuotasis šaltalankis (Hippophae rhamnoides L.) ir raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa) nėra reiklūs dirvožemio derlingumui. Jie gerai auga priesmėlio ir priemolio dirvožemiuose. Auginat juos turtingesniuose maisto medžiagomis dirvožemiuose galima tikėtis išauginti didesnius uogų derlius.
Dygliuotojo šaltalankio (Hippophae rhamnoides L.) šaknys išsidėsčiusios viršutiniame (10–30 cm) dirvožemio sluoksnyje ir ant jų formuojasi gumbai su atmosferos azotą fiksuojančiomis bakterijomis. Taip šaltalankiai gali patys apsirūpinti azotu. Fosforu ir kaliu juos aprūpinti turime naudojant leistinas ekologinėje gamyboje organines arba mineralines fosforo ir kalio trąšas.
Dėl dygliuotojo šaltalankio paviršinių šaknų, esant labai sausiems bei sausringiems orams, gali pradėti trūkti drėgmės. Tai gali sąlygoti uogų derliaus sumažėjimą. Kartu tai gali būti priežastis prasto šaltalankių augalų augimo, jų prigijimo, derėjimo, o atskirais atvejais ir žuvimo (nudžiūvimo).
Norint įvertinti dirvožemio, kuriame auga dygliuotojo šaltalankio (Hippophae rhamnoides L.) ir raukšlėtalapio erškėčio (Rosa rugosa) augalai, būtina išsitirti uogynų dirvožemio agrochemines savybes. Nuo jų labai priklauso tolimesnis dygliuotojo šaltalankio ir raukšlėtojo erškėčio augimo sąlygos ir jų derėjimas.
Dirvožemio agrochemių savybių rodiklių reikšmių vertes galima įvertinti pagal duomenis, kurie pateikti 4-6 lentelėse.
4 lentelė. Lietuvos dirvožemių humusingumo vertinimas, %
| Dirvožemio humusingumas | Priesmėliai, priemoliai, moliai |
| Labai mažo humusingumo | < 1,00 |
| Mažo humusingumo | 1,01-2,00 |
| Vidutinio humusingumo | 2,01-3,00 |
| Didelio humusingumo | 3,01-4,00 |
| Labai didelio humusingumo | > 4,00 |
5 lentelė. Lietuvos dirvožemių suskirstymas pagal pH
| Dirvožemio pH | Reikšmė |
| Ypač rūgštūs | < 3,5 |
| Labai rūgštūs | 3,6-4,5 |
| Vidutinio rūgštumo | 4,6-5,0 |
| Mažo rūgštumo | 5,1-5,5 |
| Rūgštoki | 5,5-6,0 |
| Neutraloki | 6,1-6,5 |
| Artimi neutraliai ir neutralūs | 6,6-7,0 |
| Šarmiški | 7,1-8,5 |
| Šarminiai | > 8,6 |
6 lentelė. Lietuvos dirvožemių skirstymas pagal judriųjų fosforo ir kalio kiekius
| Vertinimas | Judriojo fosforo kiekis, mg kg-1 | Judriojo kalio kiekis, mg kg-1 |
| Labai mažas | < 50,0 | < 50,0 |
| Mažas | 50,1-100,0 | 50,1-100,0 |
| Vidutinis | 100,1-150,0 | 100,1-150,0 |
| Pakankamas | 150,1-200,0 | 150,1-200,0 |
| Didelis | 200,1-300,0 | 200,1-300,0 |
| Labai didelis | > 300,0 | > 300,0 |
Auginant dygliuotajį šaltalankį (Hippophae rhamnoides L.) ir raukšlėtalapį erškėtį (Rosa rugosa) labai svarbu žinoti uogyno dirvožemio fosforingumo ir kalingumo rodiklių vertes. Dėl labai mažo judriojo fosforo bei kalio kiekio dirvožemyje gali labai sumažėti uogynų derlingumas. Dirvožemyje turėtų būti bent vidutinis judriojo fosforo ir kalio kiekis. Jei kiekis dirvožemyje yra labai mažas, tai neverta tikėtis gauti bent didesnio uogų derliaus. Judriojo fosforo ir kalio kiekį dirvožemyje galima padidinti naudojant sertifikuotas ekologinėje gamyboje natūralios kilmės mineralines fosforo ir kalio trąšas.
Parengė doc. dr. Juozas Pekarskas, VDU, ŽŪA