Vietos maisto produktas yra produktas, kuris pagamintas toje pačioje geografinėje teritorijoje, kurioje gyvena produkto vartotojas. Toks produktas, kuris nuo jo pagaminimo labai greitai gali patekti ant vartotojo stalo, todėl pasižymintis šviežumu, geru skoniu ir aukšta kokybe. Dažniausiai galima įsigyti tiesiogiai iš gamintojo, vietos parduotuvėje ar trumpiausiu atstumu nutolusioje turgavietėje. Vietos maisto produktų prieinamumą ir pasiekiamumą gali padidinti teritoriniuose vienetuose sukurtos vietos maisto sistemos, kurios yra pagrįstos trumpųjų maisto tiekimo grandinių vystytojų kooperacija ir vietos organizacijų integracija. Vietos maisto sistema yra naujas reiškinys Lietuvoje, kuris gali padėti spręsti aplinkosaugos, ekonomines ir socialines problemas, sustiprinti vietos ekonomiką bei „ekologizuoti“ maisto gamybos ir vartojimo kultūrą, nukreipti kaimo vietovės vystymąsi darnumo link, padidinti kaimo bendruomenių atsparumą įvairioms krizėms. Kiekviename teritoriniame vienete gaminami maisto produktai, kurie jį reprezentuoja, atspindi jo kultūrinį tapatumą, sezoniškumą, turimus žemės ūkiui plėtoti išteklius, kompetenciją ir socialinę infrastruktūrą.
Atlikus empirinį tyrimą Molėtų, Jurbarko, Pakruojo ir Radviliškio rajonuose, kurių vienas iš 2014 – 2020 m. Vietos plėtros strategijose numatytų prioritetų - trumpųjų maisto tiekimo grandinių vystymas, nustatyta, kad daugiau nei 80 proc. visų respondentų dažniausiai apsiperka mega prekybos centruose. Vartotojai jau yra pripratę rinktis iš plataus maisto produktų asortimento, labiau pasitikėti standartizuotais, masinio vartojimo produktais. Kaip svarbi apsipirkimo vieta, visuose rajonuose, nurodyta ir ūkininkų turgus (betarpiškai iš ūkininkų ar gamintojų). Virš 20 proc. respondentų iš Jurbarko r. ir Radviliškio r. nurodė, kad apsiperka tiesiogiai iš ūkininkų ūkių bei iš kaimynų. Tai rodo, kad galimybės įsigyti vietos maisto produktų yra, tačiau jos priklauso nuo įvairių veiksnių: asmeninio požiūrio ir noro, žinojimo kas parduoda maisto produktus, gyvenimo ir maisto vartojimo būdų ir pan. Kaip labiausiai nepriimtinos ar nenaudojami apsipirkimo vietos buvo pažymėtos šios - iš ūkininkų, kurie ateina į namus ir patys siūlo produktus; ekologiškų produktų parduotuvės ir skyriai; prekybos kioskai. Tokie atsakymai rodo, kad prekyba į namus yra nepopuliari arba nevykdoma, o ekologiškų maisto produktų parduotuvių kaimiškose savivaldybėse nėra, jos nėra populiarios, rajonuose mažoms, vietos produktų parduotuvėms veikti labai sudėtinga dėl mažo ekologinių produktų vartotojų skaičiaus.
Buvo nustatyti veiksniai skatinantys ir ribojantys vietos maisto produktų vartojimą. Vartoti vietos produktus skatina geros produkto skonio savybės, šeimos poreikių tenkinimas ir sveikatai palankios maistinės savybės. Mažiausiai skatina vietos maisto produktus vartoti mintis, kad taip palaikomos tam tikrų produktų vartojimo tradicijos. Tai leidžia daryti prielaidą, kad maisto vartojimo tradicijos nėra labai susijusios su kasdienio maisto vartojimu, o renkantis maisto produktus kasdieniam vartojimui svarbūs kiti aspektai: lengvas pasiekiamumas, greitas apsipirkimas, maža kaina.
Daugiau nei 80 proc. visų respondentų teikia pirmenybę Lietuvos ūkininkų, gamintojų produktams, o daugiau nei pusė respondentų rinkdamiesi maisto produktus teikia pirmenybę vietos (savo rajono ir gyvenamosios vietovės) ūkininkų, gamintojų produktams. Tačiau įsigyti vietos produktus yra sudėtinga, tam reikia skirti daugiau laiko. Aprūpindami save ir savo šeimą maisto produktais Molėtų, Jurbarko, Pakruojo ir Radviliškio rajonų gyventojai labiausiai kreipia dėmesį į maisto produktų kokybę (3,63 balo iš 5 balų) ir šviežumą (3,43 balo) bei produktų įtaką sveikatai (3,32 balo). Mažiausiai svarbus pasirenkant maisto produktą yra prekės ir produkto kokybės ženklas (skirta tik 1,97 balo iš 5 balų). Mažiausiai reikšminga renkantis maisto produktą yra pakuotė Jurbarko r.. Kituose trijuose rajonuose maisto produktų vartotojams yra mažai svarbi galimybė bendrauti su produkto pardavėju, kuris paaiškina produkto naudą, pakonsultuoja ar pasidalina maisto gamybos receptu.
Daugiau nei 70 proc. visų respondentų teigė, kad turi problemų apsirūpinant vietos ūkininkų, gamintojų maisto produktais. Vertinant problemas, dėl ko sunku apsirūpinti vietos ūkininkų, gamintojų maisto produktais kaimiškuose rajonuose, nustatyta jog daugiau nei 65 proc. visų respondentų sudėtinga nusipirkti vietos maisto produktų – trūksta informacijos, kur vietos maisto produktai parduodami ir kokios produktų savybės, pardavimo vietų darbo valandos ir sezonas yra trumpas, labai mažas vietos produktų pasirinkimas. Daugiau nei pusė Jurbarko r. ir Molėtų r. respondentų nurodė siaurą vietos produktų asortimentą, Pakruojo r. ir Radviliškio r. respondentų pažymėjo, kad palyginti aukštos vietos produktų kainos. Kadangi vietos produktai yra panašūs į atvežtinius produktus, vartotojai mažai žino apie vietos produktų pranašumus, iš kur atvežtas maistas, nepažįsta pačių ūkininkų todėl nevisada „pateisina“ vietos produkto kainą. Tyrimų duomenys taip pat leidžia teigti, jog kaimiškų vietovių gyventojai norėtų vartoti vietos maisto produktus, tačiau įvardintos ir kitos problemos apriboja jų galimybes, o vietos ištekliai yra nepakankamai tvariai naudojami.
Vietos maisto sistema tam tikroje geografinėje teritorijoje turėtų padėti integruotai apjungti žemės ūkio ir maisto produktų gamybą, rinkodarą ir pardavimus, maisto atliekų darnų tvarkymą. Vietos maisto produktų pasiūlos ir paklausos subalansavimas, didesnis vietos produktų vartojimas padėtų siekti maisto produktų gamybą kuo labiau priartinti prie vartotojų, sutrumpinti produktų transportavimo atstumą arba sumažinti maisto mylias, išsaugoti vietos maisto gamybos tradicijas ir užtikrinti vietos bendruomenės saugumą apsirūpinant vietos sezoniniais maisto produktais, minimaliai maisto produktus pakuoti ir kitų tokių svarbių tikslų, kaip vietos ekonomikos augimo.
Remiantis teorinėmis įžvalgomis ir Vakarų Europos gerąja praktika kuriant ir organizuojant vietos maisto sistemas dalyvauja daug suinteresuotųjų - savivaldybių administracijos ir jų institucijos (jos organizuoja vietos maisto produktų viešuosius pirkimus), smulkūs ir vidutiniai ūkiai, vietos maisto gamintojai, perdirbėjai ir vartotojai, viešojo maitinimo paslaugas organizuojančios įstaigos (mokyklos, darželiai, ligoninės), kavinės ir restoranai, turgavietės, vietos bendruomeninės organizacijos, visuomenės sveikatos biurai, verslo ir turizmo informacijos centrai bei kitos vietos organizacijos.
Pagrindiniais vaidmenimis dalinasi vietos ūkininkai, kurie plečia vietos produktų asortimentą, tobulina produktų laikymo ir transportavimo technologijas, ir vietos savivaldos institucijos, kurios užsako vietos maisto produktus, juos populiarina ir perka, nuolat skleidžia informaciją apie vietos produktus, tobulina vietos produktų pardavimų infrastruktūrą. Būtų svarbu atpažinti ir susitarti, kas atskiruose teritoriniuose vienetuose yra, ar galėtų būti vietos maisto sistemos iniciatoriais ir organizatoriais. Labiausiai motyvuoti turėtų būti ne tik trumpąsias maisto tiekimo grandines plėtojantys ūkininkai, bet ir valgytojų bendruomenės, vietos bendruomeninės organizacijos ir vietos veiklos grupės. Tačiau vertindami vietos maisto sistemos organizavimo kompetenciją Molėtų, Jurbarko, Pakruojo ir Radviliškio rajonų gyventojai nurodė, kad būtent rajono savivaldybės administracija turėtų inicijuoti, o ūkininkai ir maisto produktų gamybos įmonės turėtų organizuoti vietos maisto sistemų kūrimą. Šių suinteresuotųjų aktyvus veikimas, prisidėjimas galėtų būti skirtingas, tačiau tiek vietos gyventojams, tiek ūkininkams tai galėtų būti naudinga.
Parengė dr. Vilma Atkočiūnienė, dalis straipsnio skelbta "Ūkininko patarėjas", 2023-10-23