Remiantis Žemės ūkio duomenų centro informacija (https://zudc.lt/pieno-rinka/karviu-ir-ukiu-skaicius/) per pastaruosius penkerius metus nuolat mažėja ūkių laikančių iki 100 melžiamų karvių, tuo tarpu ūkių, laikančių daugiau kaip 100 melžiamų, skaičius, tiek ūkyje laikomų melžiamų karvių skaičius didėjo, kas įtakojo vidutinio ūkyje laikomų melžiamų karvių skaičiaus didėjimą iki 12,3 2025 m. sausio 1 d. Darytina išvada, jog didesni ūkiai, naudojantis mąsto ekonomija, laikosi geriau. Gebant pasinaudoti mokslo pasiekimais ir mažinti pieno gamybos savikainą, kai kiti ištekliai (kuras, elektra, pašarai ir jų priedai) brangsta, tokių ūkių skaičius nuosekliai didėja bei plečia laikomų gyvulių skaičių.
Lietuvos kaimo gyvybingumas priklauso nuo smulkių ir vidutinių šeimos ūkių išlikimo. Deja, šie ūkiai traukiasi iš pieno gamybos, kartu mažindami ne tik laikomų karvių skaičių, bet ir darbo vietų pasiūlą, bendruomenių veiklumą bei jaunų žmonių galimybes likti kaime. Ši tendencija prisideda prie gyventojų migracijos, kaimų tuštėjimo ir socialinės atskirties augimo.
Šeimos ūkių išlaikymas – tai ne tik pieno gamybos klausimas, bet ir valstybės interesas užtikrinti ekonominį, socialinį bei demografinį regionų stabilumą. Todėl būtina palaikyti šiuos ūkius ne tik pagal laikomų gyvulių skaičių, bet ir užtikrinant jų ekonominį gyvybingumą.
Klimato ir gyvūno gerovės spaudimas
Gyvulininkystė vis dažniau kritikuojama dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Vartotojų požiūris keičiasi – daugėja gyvūninės kilmės produktų vartojimo apribojimų. Aplinkosaugos ir gyvūno teisių klausimai vis labiau formuoja politines ir ekonomines priemones. Europos Sąjungos strategija „Nuo ūkio iki stalo“ įveda naujus reikalavimus, kurie gali yra iššūkis pieno ūkiams, ypač jei jie neišgali investuoti į tvarias priemones.
Pagrindinė problema – nepakankamas pelningumas
Šiuo metu daugelis smulkių ir vidutinių pieno ūkių (ypač iki 100 karvių) patiria spaudimą dėl žemų supirkimo kainų. Pajamos dažnai nepadengia gamybos savikainos, o tai stabdo bet kokias investicijas į modernizavimą, produktyvumo didinimą ar ilgalaikį veiklos planavimą.
Sprendimas – ūkininkų bendradarbiavimas
Vienas efektyviausių būdų stiprinti šių ūkių konkurencingumą – jų kooperacija ir veikimas grupėmis, siekiant bendrų tikslų. Pagrindinis dėmesys skiriamas karvių produktyvumo didinimui ir gamybos savikainos mažinimui.
Tai patvirtina ir Lenkijos patirtis, kur pieno gamintojų grupės, įdiegusios bendrus veiklos modelius, per metus pasiekė:
- 17 proc. padidėjusį bendrą pieno kiekį,
- 7 proc. augusį produktyvumą iš vienos karvės,
- karvių skaičiaus 30 vnt. padidėjimą gamintojų grupėje.
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija drauge su LR žemės ūkio rūmais, Vilniaus kolegija ir keturiais žemės ūkio subjektais – vidutinio dydžio pieninikystės ūkiais, laikančiais nuo 50 iki 90 melžiamų karvių, 2023-2025 m laiktarpiu įgyvendino Europos inovacijų projektą „Pieno ūkių produktyvumo ir konkurencingumo didinimas taikant bendradarbiavimo modelį”.
Projektu buvo sprendžiama praktinė problema - smulkūs ir vidutiniai ūkiai Lietuvoje stokoja bendradarbiavimo modelių, kuriuos naudojant galėtų padidinti savo ūkių produktyvumą ir tuo pačiu konkurencingumą.
Projekto tikslas - pademonstruoti smulkiems ir vidutiniams ūkiams bendradarbiavimo modelį, kaip, veikdami grupėje, jie galėtų padidinti savo ūkių produktyvumą ir konkurencingumą, nedidinant savo ūkio dydžio (gyvulių skaičiaus), bet investuojant tikslingai į priemones susijusias su gyvulių produktyvumo didinimu (ligų prevenciją bandoje, genetinio fondo gerinimą ir šėrimo racionų sudarymą) bei gerinant bendrą grupės gamybos procesų vadybą, taip sumažinti ūkių neigiamą poveikį aplinkai.
Projekto uždaviniai:
- Užtikrinti gyvulių sveikatingumą;
- Įvertinti ūkio gyvulių genetinį potencialą ir iš jo suformuoti ekonomiškai efektyvią galvijų bandą;
- Sutvarkyti ir optimizuoti gyvulių pašarų racioną, kurio dėka didėtų primelžis, bet mažėtų išskiriamo ŠESD kiekis;
- Atlikti bendradarbiavimo modelio naudos ir kaštų analizę bei parengti rekomendacijas;
- Viešinti projekto rezultatus.
Trys pagrindiniai veiklos ramsčiai
Veikimo grupėje strategija grindžiama trimis svarbiausiais elementais:
- Gyvulių sveikata: apima bandos stebėseną, prevencines veterinarines priemones, somatinių ląstelių kontrolę, prieauglio priežiūrą.
- Genetika: susijusi su bandos gerinimu, kryžminimo strategijomis, produktyvumo potencialo išnaudojimu ir veršiavimosi problemų prevencija.
- Šėrimas: orientuotas į pašarų kokybės gerinimą, ligų prevenciją bei ŠESD emisijų mažinimą.
Projektu siekiama pademonstruoti, kad bendradarbiaujant smulkūs ir vidutiniai pieno ūkiai gali sumažinti produkcijos savikainą ekonomiškai efektyviais galvijais tomis pačiomis laikymo sąlygomis, t. y. be didesnių investicinių įdėjimų, tik tvarkant genetiką, šėrimą, sveikatingumą. Tikslas - padidinti produktyvumą iš būsimų palikuonių 1000 - 1500 litrų pieno per laktaciją lyginant su esama situacija, taip pat išlaikyti gyvulius sveikesnius, su ilgesne ūkinio naudojimo trukme.
Laukiami projekto rezultatai:
1) padidėjusios smulkių ir vidutinių pieno ūkių pajamos;
2) įgyvendinti gyvulių gerovės reikalavimai;
3) sustiprėjusios ūkių gyvulių bandos;
4) įgyvendintos priemonės, kurios mažintų pieno ūkių neigiamą poveikį aplinkai ir prisidėtų prie klimato kaitos stabdymo;
6) ūkininkai išmoks dirbti grupėje bei matys savo tolimesnės veiklos perspektyvas;
7) ateityje augs valstybės pajamos iš pridėtinės vertės ir pelno (pajamų) mokesčio dėl padidėjusių pajamų iš ūkių produkcijos pardavimo;
8) nebus prarastos darbo vietos dėl ūkių pasitraukimo iš gamybos, o tai prisidės prie kaimo gyvybingumo išlaikymo.
Daugiau nei tik pienininkystė
Šis bendradarbiavimo modelis yra universalus – jį galima pritaikyti ir mėsinių galvijų, kiaulių, ekologinės augalininkystės, daržininkystės bei šiltnamių ūkiuose. Nors priemonės skirsis – nuo augalų apsaugos iki tikslaus ūkininkavimo metodų – bendradarbiavimo logika išlieka ta pati: veikdami kartu, smulkūs ir vidutiniai ūkiai tampa stipresni, konkurencingesni ir tvaresni.
Naujas kelias Lietuvos ūkiams
Nors pasaulyje ūkininkų kooperacija nėra naujiena, Lietuvoje šis veiklos modelis dar nėra plačiai paplitęs. Dažnai tam trukdo informacijos stoka, nepakankamai suprasta finansinė nauda ar tiesiog nepasitikėjimas bendradarbiavimu. Vis dėlto, akivaizdu, kad būtent veikimas kartu – tai kelias, kuris gali padėti išsaugoti smulkiuosius pieno ūkius, kaimo bendruomenes ir gyvybingus regionus.
Paruošė VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo plėtros katedros doktorantė Aušra Žliobaitė ir profesorius dr. Jan Žukovskis